Sitemap-20   mail 20 

Smurtas prieš vaikus

SMURTAS PRIEŠ VAIKUS

smurtas pries vaikus
Sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų gausos, vaikų nesaugumas ir smurtas prieš juos tampa vis didesne mūsų visuomenės problema. Smurto pavyzdžių galima rasti gatvėse, namuose, masinėse informavimo priemonėse, ugdymo įstaigose,vaikams skirtuose filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, netgi žaisluose. Lietuva yra viena iš Europos valstybių, pasižyminčių aukštais smurto rodikliais.Palyginti su kitomis valstybėmis Lietuvoje žymiai daugiau vaikų jaučiasi nesaugūs ir nelaimingi. Vien 2016 metais užregistruota apie 2000 smurto prieš vaikus atvejų, jau nekalbant apie vaikų gyvybes nusinešančias tragedijas, periodiškai šiurpinančias mūsų šalies gyventojus. Tačiau oficialioji statistika, kaip teigia ir patys pareigūnai, toli gražu neatspindi realios smurtavimo prieš vaikus padėties, nes didžioji dalis smurto atvejų lieka neužfiksuota.

Nors šiuo metu Lietuvoje galiojantys teisės aktai draudžia nusikalstamą smurtą prieš vaikus, juose nėra apibrėžta smurto prieš vaikus samprata ir smurto rūšys. Apibrėžimai Baudžiamajame kodekse atspindi tik kraštutinius atvejus, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tačiau svarbiausia ne bausmė, o kuo ankstesnis vienokios ar kitokios formos smurto atpažinimas ir sustabdymas, pagalbos vaikui ir šeimai suteikimas nelaukiant, kol ištiks dar viena tragedija.

Su smurto samprata, jo rūšimis bei formomis bendruomenę turėtų supažindinti ir mokyklos, kuriose nuolat daugėjantys smurto atvejai kelia grėsmę moksleivių saugumui. Atliktų tyrimų duomenimis, mokykloje nesijaučia saugūs 22 procentai moksleivių, dažniausiai dėl kitų moksleivių smurto. Smurtas tarp moksleivių pasireiškia įvairiausiomis fizinio, emocinio (psichologinio), seksualinio smurto formomis. Pagrindinės moksleivių smurto priežastys: noras pabrėžti, kad esi stipresnis už kitus, labiau vertinamas, siekis užsitikrinti padėtį mokinių hierarchijoje. Dažnai smurtą ir agresiją lemia draugų įtaka, savisaugos instinktai, noras nepasirodyti nevykėliu, o neretai smurtas yra kaip problemų sprendimo būdas. Deja, įvertinti smurto mastą mokykloje nėra paprasta, nes sąvoką „smurtas“ mokiniai, tėvai, pedagogai supranta nevienodai. Pavyzdžiui, mokiniai smurtą dažniausiai apibūdina kaip kaulų sulaužymą, dantų išmušimą, sužalojimus, „kai teka kraujas“, ir pan., o apsistumdymų, gąsdinimų, vertimo ką nors daryti prieš savo valią daugelis nelaiko smurtiniais veiksmais. Fizinių bausmių už netinkamą elgesį mokykloje tėvai neretai taip pat nelaiko smurtinėmis ir netgi skatina pedagogus jas taikyti.

Smurtas neatsiranda iš niekur, smurtauti išmokstama.Tikrųjų vaikų smurtavimo priežasčių pirmiausia reikėtų ieškoti šeimose. Dažnai smurtas keliauja per kartas: seneliai baudė tėvus, tėvai – vaikus, o šie, matydami smurtą šeimoje ir patys jį patirdami iš pačių artimiausių žmonių, priima tai kaip teigiamą ir galimą, netgi savaime suprantamą, reikiamą dalyką. Smurto vaikai gali išmokti ir iš savo aplinkoje matomų pavyzdžių. Didelę įtaką vaikų smurtavimui turi naujausios technologijos, kurios ne tik teikia daug galimybių suaugusiesiems ir vaikams, bet ir kelia nemažai pavojų. Lietuvoje sparčiai daugėja interneto svetainių, skatinančių netoleranciją ir nepakantumą. Vaikų įsitraukimas ilgesnį laiką į smurtinius žaidimus formuoja smurtinio elgesio modelius ir agresiją pateisinantį jų požiūrį.

Saugumo jausmas – viena iš pagrindinių sąlygų normaliai vaiko asmenybės raidai. Kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia dėl smurto patirtą traumą.Tai priklauso nuo jų genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, ypač nuo jų psichologinio atsparumo negatyviems reiškiniams ugdymo. Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Ugdant psichologini atsparumą, itin svarbu skatinti ir mokyti vaiką:

♦ kalbėtis su kitais apie tai, kas jį trikdo ir gąsdina;

♦ ieškoti būdų, kaip išspręsti iškilusias problemas;

♦ valdyti save, kai jis suvokia, kad elgiasi netinkamai ir pavojingai;

♦ suprasti, kada reikėtų kalbėtis su kitu žmogumi ar imtis kokių nors veiksmų;

♦ pasirinkti patikimą žmogų, galintį padėti, kai reikia pagalbos.

Kiekvienas iš mūsų gali padėti apsaugoti vaikus nuo smurto suteikdamas jiems kuo daugiau informacijos apie prievartą ir prievartautojus, mokydamas, kaip jie patys galėtų apsisaugoti nuo smurtautojų, padrąsindamas juos,kad nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną smurto atvejį suaugusiam žmogui, kuriuo pasitiki, apie kiekvieną įtartiną atvejį pranešdamas institucijoms ar asmenims, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu.Tai sumažintų vaikus žalojančio elgesio tikimybę, sustiprintų jų bei jų šeimos sveikatą ir gerovę. Tiek suaugęs žmogus, tiek vaikas turi teisę gyventi visuomenėje be prievartos ir pažeminimo.

Tapti jautresniems pažeminimą ir smurtą patiriantiems vaikams ir prisidėti prie esminių permainų mūsų visuomenėje stabdant iš kartos į kartą perduodamo smurto plitimą, manau, paskatins garsios šveicarų psichoterapeutės, vaikystėje patirtų traumų specialistės, moksliniais tyrimais pagrįstų trylikos knygų autorės Alice Miller (1923‒2010) tezės apie smurto ištakas ir skaudžius jo padarinius, pateiktos knygoje „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“:

  1. Kiekvienas vaikas ateina į pasaulį tam, kad augtų, bręstų, gyventų, mylėtų, išreikštų jo saugumą užtikrinančius poreikius ir jausmus.
  2. Vaiko raidai reikia suaugusiųjų, gerbiančių jį ir mylinčių, garbingai padedančių orientuotis, dėmesio ir apsaugos.
  3. Šių gyvybiškai svarbių vaiko poreikių frustracija, vaiko išnaudojimas suaugusiųjų poreikiams, jų mušimas, baudimas, prievartavimas, manipuliacija, atstūmimas, apgavystė, jei jų liudininkas niekada neįsikiša, neišdildomai pažeidžia vaiko integralumą.
  4. Normali reakcija į traumą – pyktis ir skausmas. Vaiką traumuojantys aplinkiniai draudžia pykti, vienatvėje išgyventi skausmą pačiam vaikui nepakenčiama, todėl jis priverstas slopinti šiuos jausmus, išstumti traumos prisiminimą ir idealizuoti savo kankintojus. Paskui jis nebežino, kaip su juo buvo elgiamasi.
  5. Nuo tikrosios priežasties atsieti pykčio, bejėgiškumo, nevilties, ilgesio, baimės ir skausmo jausmai pasireiškia destruktyviais veiksmais, nukreiptais į kitus (nusikaltimai, tautų žudynės) arba į save (narkomanija, alkoholizmas, prostitucija, psichikos ligos, savižudybės).
  6. Keršto aukomis labai dažnai tampa vaikai, jiems primetama atpirkimo ožio funkcija, antra vertus, mūsų visuomenėje vis dar galima persekioti juos visiškai nebaudžiamam, net gerbiamam, pavadinus šį persekiojimą auklėjimu. Tragiška, jog muši savo vaiką tam, kad nejaustum, ką padarė tavo paties tėvai.
  7. Kad smurtą patyręs vaikas netaptų nusikaltėliu ar psichikos ligoniu, jam būtina bent kartą gyvenime sutikti žmogų, aiškiai žinantį, kad ne mušamas, bejėgis vaikas, o aplinkiniai yra bepročiai. Visuomenės žinojimas gali padėti išgelbėti gyvenimą, o nežinojimas skatinti jo griovimą. Giminaičiai, advokatai, teisėjai, gydytojai ir slaugytojai turi didžią galimybę stoti vaiko pusėn tikėdami juo.
  8. Iki šiol visuomenė saugojo suaugusiuosius ir kaltino aukas. Jos aklumą parėmė teorijos, visiškai atitinkančios mūsų prosenelių auklėjimo modelį, taigi laikančios vaiką sukta, blogų instinktų valdoma būtybe, išgalvojančia melagingas istorijas, užsipuolančia niekuo dėtus tėvus arba geidžiančius jų. Iš tikrųjų kiekvienas vaikas dėl tėvų žiaurumo yra linkęs kaltinti save, nepripažinti tėvų, kuriuos visada myli, atsakomybės.
  9. Pasitelkiant naujus psichoterapijos metodus prieš keletą metų pavyko įrodyti, kad išstumti trauminiai vaikystės išgyvenimai kaupiasi kūne ir, likdami nesąmoningi, veikia tolesnį suaugusio žmogaus gyvenimą. Negana to, elektroniniai dar negimusių kūdikių tyrimai atskleidė aplinkybę, kurios daugelis suaugusiųjų iki šiol nesuvokia, būtent tai, kad vaikas nuo pat pradžių jaučia ir švelnumą, ir žiaurumą, ir pats jų mokosi.
  10. Šitai žinant aiškėja, kad bet koks absurdiškas elgesys turi slaptą logiką, kuri atsiskleidžia, kai traumuojanti vaikystės patirtis jau neprivalo likti tamsoje.
  11. Tapę jautresni vaikystės žiaurybėms, kurias visuomenė neigia, ir jų padariniams, savaime prisidėsime stabdydami prievartos perdavimą iš kartos į kartą.
  12. Žmonės, kurių integralumas vaikystėje nebuvo pažeistas, kurie patyrė tėvų globą, pagarbą ir sąžiningumą, jaunystės metais ir vėliau bus protingi, jautrūs, atjaučiantys ir labai imlūs įspūdžiams. Jie džiaugsis gyvenimu ir nejaus poreikio žaloti ar net žudyti kitą arba save. Savo galią jie panaudos gynybai, o nekitų puolimui. Silpnesniuosius, taigi ir savo vaikus, jie apskritai tegalės gerbti ir globoti, nes patys kadaise patyrė pagarbą ir globą, ir nuo pat pradžių sukaupė tokią patirtį (o ne žiaurumą). Šie žmonės niekada neįstengs suprasti, kodėl jų protėviams kadaise prireikė sukurti milžinišką karo pramonę tam, kad pasijustų šiame pasaulyje gerai ir saugiai. Gynyba nuo vaikystės grėsmių netaps nesąmoningu jų gyvenimo uždaviniu, todėl su realiomis grėsmėmis jie galės elgtis racionaliau ir kūrybiškiau.

(Alice Miller. Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška, Vilnius: „Vaga“, 2015, p. 147–150.)